Kaltinti negalima priimti: apie kablelius tarp mamų ir dukrų

Po ilgo pokalbio apie naujų mamų patirtį, jausmus, poreikius ir realybę buvo aišku, kad su psichologe, keturių vaikų mama Sigita Valevičiene susitiksime dar – pirmiausia tam, kad aptartume dar vieną itin daug emocijų talpinančią, ilgam gyvenimui pagrindus dedančią temą – santykius tarp mamų ir dukrų. Kuri dar ir susijusi su tuo, kaip mes, perimdamos savo mamų ir jų mamų patirtį, pačios tampame mamomis ir dedame pagrindus savo dukrų suvokimui apie moterystę.

Sigita, vedi patyriminius seminarus „Mama-dukra-mama”, kuriuose nuolat susirenka būrys moterų. Kodėl pasirinkai tokią temą?
Tai – labai gili, plati, daug emocijų apjungianti tema. Aš atsimenu, kad pirmą kartą į seminarą nešiausi močiutės servetėlę: man ji buvo iliustracija, kaip mes visos, kaip tos kilpos, esam apsijungę. Kiekviena atskira, bet kartu sudarom bendrą mezginį, ir įtaką mums gali daryti net prieš kelis šimtus metų gyvenusios giminės moterys. Šioje temoje mes galime atrasti save ir atrasti naujus ryšius su kadaise gyvenusiomis moterimis.

Kodėl svarbus būtent moters ir jos mamos ryšys? Juk per gyvenimą mums įtaką daro daug žmonių, o suaugus su mama gali apskritai mažai matytis.
Vaikas gimsta labai jautrus aplinkai – ir fiziškai, ir emociškai. Pirmomis akimirkomis formuojasi nuostatos apie tai, kas yra gyvenimas: ar aš esu saugus, ar pasaulis yra draugiškas, geras. Ar mano poreikiai yra girdimi? Ar juos išpildo? Ar į mane žiūri? Ar mane mato, ar mane glaudžia? Ant šių esminių nuostatų paskui žmogus stato visą savo gyvenimą – nėra – užaugai ir „ate“ kūdikystės patyrimams.
Gimę turime pasąmoninį archetipinių patirčių poreikį, tai yra, mes žinome, koks turėtų būti santykis su mama: ji saugos, pasakys, kad aš galiu, kad pasaulis yra geras, mane apkabins, ne tik fiziškai, bet ir emociškai laikys ir maitins. O mes istoriškai turime labai labai daug žaizdų: moterys yra šimtmečiais traumuotos, santykių siūliukai nukirsti arba labai trapūs, sutrūkinėję, čia yra daugybė per kartas einančio skausmo. Turime sovietmečio paveldą, vis dar gyvename su juo. Daugelis mūsų mamų gimdė baisiomis sąlygomis, jų instinktams nebuvo leista pasireikšti nuo pat pradžių – naujagimis būdavo atskiriamas, sutrikdomas giluminio tarpusavio ryšio mezgimas. Vaikui lieka patyrimas, kad pasaulis – nelabai šilta vieta. Visuomenėje dabar matome, kad esame linkę griebti, įsikabinti, turėti kažką „savo“, taip bandydami kompensuoti saugumo stoką.

Kokias patirtis įgijo mūsų mamos gimdydamos, būdamos atskirtos savaitei nuo savo šeimos, neturėdamos privatumo ir paprastai – žinių apie gimdymą?
Gimdymas moteriai – patirtis, leidžianti suprasti, kaip ji gali pasitikėti savo kūnu ir instinktais. Tai – ne žinojimas, o esminiai, gilūs pojūčiai, patyrimas, kuris svarbus ir vėliau, mezgant ryšį su vaiku, jį auginant, sprendžiant problemas. Šis neverbalinis, intuityvus santykis – pirminis. Jis pažeidžiamas, kai gimdymas patiriamas kaip nuvertinantis, menkinantis procesas, kaip trauma, kai neaišku, kas vyksta ir bijai dėl savo ar vaiko gyvybės, kai kūdikis išnešamas, o mama, kuriai nieko nesakoma, išgyvena paniką. Kai aplinka jai sako, kad tai, ką ji jaučia, nėra svarbu, kad yra kažkas galingesnis ir protingesnis, kuris geriau žino, kas tinka vaikui ir jai. Kai moteris ir vaikas patiria didžiulę baimę, ji įsiaudžia į juos ir lydi vėliau gyvenime, pasireikšdama kuo įvairiausiai. Mūsų karta yra išlaikius didelę taisyklių, autoritetų baimę – tuo pat metu norisi prieš juos maištauti ir kartu yra žiauriai baisu, kad sulauksi bausmės. Juk kažkada tai buvo realybė – savo nuomonės sakymu galėjai užtraukti žiaurias bausmes sau ir šeimai.
Visuomenė tai perėmusi: manoma, kad turi prisitaikyti, neklausyti savo vidinio jausmo, būti ne mama-liūtė, kuri sako „aš žinau“, bet mama-pelytė, kuri klauso „autoritetų“. Augdamos mergaitės stebi mamą ir formuoja supratimą, kas yra moteris. Jeigu mama yra išsigandusi, sako, kad reikia prisitaikyti, susivaldyti, pakentėti? Jeigu tau blogai – slėpk tai; negali pykti, sakyti, ką galvoji ir ko nori?

Nedraskyti akių. Nenešti šiukšlių iš savo lizdo.
Daug tokių pamokymų! Ta patirtis įsiaudžia. Bet pasaulis keičiasi, atsivėrė informaciniai laukai – dabar mes galime seminare klausytis indėnės ar maorės, kurių kultūros nėra praradusios per kartas einančios patirties. Jau galima pradėti sau leisti jausti ir kyla begalinis vidinis ilgesys, supratimas, kad esame netekę kažko esminio. Ir čia daug vilties – galime atrasti, atgaivinti, pagydyti.

Ką išgyvena naujagimis mamos, kuri negali pasitikėti savo instinktais?
Pirminis vaiko instinktas – gauti saugumą iš mamos. Jei jis atskiriamas, naktis jam yra amžinybė – tam tikras mirties išgyvenimas. Ta patirtis įsirašo ilgam: pasaulis yra baisus, vienatvė yra nepakeliama. Nuolat turi kažką daryti, kad šios patirties nesusitiktum – karjerą, veiklą, apkraunančius santykius, bet ką! Tai – gili kultūrinė trauma. Mes taip išmokstam išgyventi, prisitaikyti, bet tada nemokam gyventi, atsiverti, pasitikėti, susirišti, kurti.

Vaikai ne iš karto sužino apie kultūrines ir socialines normas, apie tai, kad nepriimtina sakyti, ką galvoji, nepriimtina berniukams verkti, o mergaitėms pykti. Kai išmokusi šias taisykles mama susiduria su laisvu vaiku – ką jiems reiškia tokia patirtis?
Mamai tai kelia didžiulį nesaugumo jausmą – vaikas tampa kažkuo, kas yra nekontroliuojama ir rodo tai, ką ji nori paslėpti. Kartu ji pati jaučia didžiulę kaltę, nes juk jos vaikas neturėtų taip elgtis! Tada mama pyksta ir kaltina vaiką. Arba ima jį slopinti. Kaltė ir gėda – vieni iš sunkiausių jausmų. Dažnai būtent jie yra pykčio, nerimo šaknis.

Slopinantys, atimantys energiją jausmai?
Silpninantys ir labai suspaudžiantys vidų – visus kylančius jausmus. C.G.Jungas sakė, kad gėda yra sielą valgantis jausmas. Terapiniame darbe dažnai susiduriu, kad žmonės jaučiasi turintys slėpti savo tikrus jausmus: pavyzdžiui, pradeda verkti ir atsiprašinėja, kad va, dabar išskydo ir pradėjo verkti.
Jausmai kyla ne iš neokortekso,  mūsų protingų smegenų, o iš limbinės sistemos, iš tų senųjų smegenų –  kils jie ar ne, mes nekontroliuojame. Bet turime galios tam, ką su jais darome – ir mūsų pasirinkimas dažnai yra juos slėpti. Nes dažnai jausmų bijome arba „taškomės“ ir nežinome, kaip su jais būti.
Kai galvoju, kuo mūsų močiutės gyveno… kokios mamos augino mūsų mamas – juk jos išgyveno karą, Sibirą, pokarį. Mes turime iliuziją, kad galime nukirsti savo patirtį ir eiti į pasaulį šviežiai.

Gimėme kaip tabula rasa?
Arba pakeitėme mąstymą ir čiuožiame, ir aišku „nučiuožiame“ tada nuo realaus pasaulio.  K. G. Jungas yra sakęs, kad žmogus, kuris nežino savo praeities, jaučiasi siaubingai nesaugus pasaulyje, nes neturi pagrindo. Taip, mūsų patirtis yra labai skausminga, daug yra nuslėptų jausmų, kurių ankstesnės kartos negalėjo sau leisti. Jos tiesiog turėjo išgyventi. Kai išgirsti tas istorijas ir patirtis, pradedi aiškiau suprasti, ant kokio pagrindo stovi. Tai duoda tvirtumo ir prasmės jausmą.

Tik tam, kad sužinotum praeities istorijas, greičiausiai reikės liestis prie žaizdos.
Įdomu, kad dabar turime  profesorės D. Gailienės tyrimus apie tremčių, kolaboravimo, Holokausto poveikį ne tik juos išgyvenusiesiems, bet ir jų palikuoniams. Ne anksčiau. Visuomenėje vyksta tie patys dėsniai, kaip ir mūsų psichikoje. Trauma pradeda kilti tada, kai jau pradedi galėti prie jos prisiliesti, kai jau turi išorinių resursų atlaikyti tą patirtį ir jausmus. Kol psichika nepasiruošusi atlaikyti patirties, žmogus tiesiog neigia, blokuoja ją. Ir tyrimai rodo, kad žmonės, žinantys savo praeitį, yra psichologiškai stipresni.
Jeigu mama jaučia didelį skausmą, likusį iš savos kūdikystės, pagimdžiusi ji atgaivins šį ilgesį. Ir ji sudės į vaikutį, permaitins jį savo meile, dėmesiu ir rūpesčiu. Pildys ne vaiko, o savo poreikius. Kaip ir su fiziniu badavimu: jį patyrę žmonės visą gyvenimą kaups maistą, nes labai baisu, kad tai nepasikartotų.

Mano prosenelė yra badavusi, o aš kaupiu maistą.
Žinau žmonių, kurie negali klaustytis traukinio garso, nors patys nebuvo tremti…

Kai (jei) vaikas įgis jėgų, jis ims maištauti prieš jam netinkantį tėvų elgesį?
Kai metų (ar dvejų, trejų, šešerių, devynerių etc) vaikas maištauja prieš kategorišką ir griežtą mamą, tai yra pozityvu, nes vaikas turi vidinių resursų parodyti, ko reikia ir nereikia jam. Susitaikymas su netinkamu suaugusiųjų elgesiu rodo, kad vaike jau kažkas pažeista. Trauma užblokuoja instinktą ginti save.
Kodėl santykiai tarp mergaičių ir mamų sudėtingesni, o su berniukais yra truputį paprasčiau? Nuo gimimo turime dvi esmines užduotis – pirma, susikurti saugumo jausmą (pasaulis geras, aš galiu eksperimentuoti) ir  antra – aš galiu atsiskirti nuo kitų, patirti save kaip atskirą, išeiti į pasaulį. Turėti gebėjimą būti ryšyje, bet nebūti susiliejus.

Berniukai ne taip tapatinasi su mama?
Jei mama nesąmoningai bando padaryti iš sūnaus svajonių princą, vyro pakaitalą, atsiskyrimo sunkumų irgi būna. Tačiau jis yra kažkas „kita“. Su mergaite ir mama yra daug sudėtingiau, nes mama yra pirmoji, per kurią ji patirs, kas yra moteris, formuos savo suvokimą apie moteriškumą, kūniškumą, ciklus ir vaisingumą. Kartu mergaitė turi atsiskirti nuo to, kas iš esmės yra dalis jos. Angliškai tai vadinasi restling, kai mama ir dukra nuolat eina imtynių, nuolat bando susisieti ir atsiskirti.
Sudėtinga dažnai yra dėl to, kad esame patyrę labai daug skausmo santykyje su mama. Kai gimėme, mes intuityviai tikėjomės tokios mamos, kokia ji negalėjo būti. Kai žmonės gyvendavo bendruomenėse, ne tokiose susiskaldžiusiose, mažytėse šeimose, kaip dabar, buvo daugiau ryšio su kitomis moterimis ir jos atspindėdavo dalį moteriškumo. Arba turėdavo deives, dievybes, kuriose atsispindėdavo skirtinga moteriška energija, kaip, pavyzdžiui, graikų panteone. Mūsų promočiutės eidavo guostis liepelei, Laimos simboliui, kai reali mama jau nebegalėdavo paguosti, atlaikyti.

Dabar viena moteris turi apimti visus įmanomus moteriškumo aspektus?
Mums svarbus rasti visokį moteriškumą ir dabar visus tuos dažnai neįmanomus suderinti aspektus tikimės gauti iš vienos moters – mamos. Skausmas čia – neišvengiamas, nes kažkuriuo metu mama apvils – per anksti paleis ar per ilgai sulaikys, kažko nepastebės, formuos pagal save, bus per švelni ar per daug įsitraukusi į darbus, per dažnai keps pyragus ar niekada nekeps… Nes ji tik žmogus.
Skausmas, pyktis įvelia mus į nuolatinę, ilgai trunkančią kovą. Kai moteris pradeda sakinį „jeigu mano mama būtų…“, tai rodo vis dar esančią viltį, kad mama gali kažkaip pasikeisti, suprasti, išpildyti tą santykį. Viduje alkstame naujo tarpusavio ryšio ir tikimės, kad mama yra galinga ir gali išpildyti mus.
Pačios tapusios mamomis mes arba bandome imituoti savo mamą, jeigu santykis buvo pozityvus, ir nuolat jausti, kad darome nepakankamai, negerai, ne taip. Arba kitas variantas – darysiu kitaip, nei mama. Ta pati lazda, tik skirtingi galai, nes mes nematome savęs, kaip unikalios mamos, ir nematome unikalios dukters, kartojame patirtis. Pagrindinis kabliukas yra tas skausmas, ant jo kimba pyktis, nepasitenkinimas.

O moterims Lietuvoje nepriimtina jausti ir rodyti pyktį.
Pykti yra labai baisu, nes jis duoda atskirtumo jausmą – taip mes parodome ribą. Mes vis dar nepykstame, bet esame labai susierzinę. Dabar žmonėms dažni panikos priepuoliai – taip pasireiškia užslėptas pyktis. Paprastai – gerų mamų vaikams, kurie yra užsmaugti mamos meilės, jie negali pykti, nes negali atsiskirti, nes tada būsi blogas, sugadinsi mamai gyvenimą. Jauti kaltę, kad nori atsiskirti.

Esi skolingas mamai, kuri dėl tavęs tiek daug padarė?
Kodėl baisu sakyti „aš noriu, man nepatinka, man skauda“? Brėžti ribas? Kai pamatysime, kad turime ribas,  galime susidurti su didžiule vidine tuštuma. Ją patirti labai baisu, mes negalime vėl jos išbūti – vienatvė, kuri, naujagimystėje patyrus atskyrimą nuo mamos, tapo  trauma, pernelyg baugina.  Bandymas pritapti, įtikti sukuria viduje tuštumos jausmą, kurį nepaprasta pamatyti.
Yra pasaka apie berankę mergelę, kuri baigėsi tuo, kad rankas ji užaugina pas močiutę namelyje miške. Psichologė ir pasakų tyrinėtoja M. L. von Franz rašo, kad kiekviena moteris turi patirti inkubacinį etapą, pajausti, kas ji yra. Atsisėsti ir stebėti gamtos vyksmą – ne daryti su juo ką nors, tiesiog stebėti. Kai moteris užsidaro nuo aplinkos, ji atsiriboja ir nuo išorės reikalavimų, gali susitiki su savimi. Tai yra  gilios vienatvės jausmas, kuriame gali užgimti kai kas naujo, galime patirti, kad mums nieko nereikia „daryti“,  mes esame, čia ir dabar – gyvybė, gamta, paslaptis viename.

Kuriuo brandos etapu reikėtų tos vienatvės?
Nėštumas ir gimdymas gal dėl to mane ir žavi, nes moterys ima norėti atsitraukti nuo aplinkos.  Tačiau ekstravertiškoje kultūroje toks introvertiškas periodas labai gąsdina (būtent dėl to mes turime tokį smarkų priešmenstruacinį sindromą, kuris yra kultūrinis reiškinys: moteris išsigąsta introvertiškos būsenos, pradeda save prievartauti elgtis kitaip, o kūnas priešinasi, sako „skauda, aš negaliu“). Prieš ir po gimdymo gali kilti noras atsiriboti nuo aplinkos – labai svarbu leisti sau tai patirti. Motinystė mums gali leisti pajusti, kaip mūsų kūne vyksta stebuklas ir kad esame per maži, kad protu suprastume šią paslaptį.
Kada šis poreikis pasireikš – individualu, tačiau stipriausiai ši patirtis ateina su vidurio amžiumi – kai žlunga iliuzija, kad mus užpildys pasaulis: tėvai, vyras, vaikai, darbas, pasiekimai… kai visa tai nepavyksta, dažnai moterys susitinka su savimi. Ir paprastasi tokio susitikimo pradžia nėra labai lengva.

Kas tas moteriškumas?
K. G. Jungas sakė, kad moterų kūniškumas yra labai dvasiškas. Mes sugebame per kūną prieiti prie dvasinių dalykų, nuolat jaučiame, kad mumyse vyksta virsmai, banguoja – mūsų kūnas užaugina naują žmogų ir paleidžia į pasaulį. Galime tai priimti arba ne, bet tai vyksta. Mes galime jausti, kad pasaulis, gamta ir visa aplinka nėra tik tai, ką matome – tame yra stebuklas, prasmė, kažkas. Šioje vietoje mūsų neapgausi. Mus gali bandyti tikinti kitaip, gali sužeisti, bet mes žinome, turime labai fizinį atpažinimo jausmą. Beje, lietuvės jį turi labai gerai išsaugotą – tas ypač akivaizdu, kai išvyksti į kitas šalis. Karai ir pokariai privertė mus atrasti, kad puikiai galime tvarkytis ir su tradiciškai vyriškomis užduotimis, bet tebeturime tokį giluminį ilgesį, ir kai susiduriame su kažkuo, kas jį gali užpildyti, atpažįstame.

Seksualumo irgi mokomės iš mamos – kaip ji priima savąjį, kaip jį vertina, kaip su juo elgiasi. Ir kaip reaguoja į pradedantį reikštis dukters seksualumą.
Seminaruose, kai prisiliečiame prie mėnesinių, paauglystės, visą laiką būna tam tikra tyla. Po jos seka nuoskaudos apie tai, kas neįvyko – čia slypi daug gėdos. Pirma mamos reakcija į dukters brandą ir žinią apie prasidėjusias mėnesines užkoduoja daug nuostatų apie tai, kas yra kūnas, kaip būti su juo. Vaikams nesuteikiame jokio supratimo apie seksualumą, kūną, mylėjimąsi ir paleidžiame juos į pasaulį, pilną iškreiptų, žalojančių žinučių. Jie labai anksti gauna stimuliaciją, bet neturi jokio sveiko pagrindo.  Ši tema aktuali visam pasauliui: vaikai imituoja pornografiją, kurią pradeda žiūrėti anksti, mylėjimasis tampa ne santykio, meilės, išraiška, o būdu patvirtinti savo populiarumą, panaudoti savo galią gauti pripažinimui. Seksualumas yra labai gilus dalykas, pirmosios patirtys įsirašo stipriai ir lemia tolimesnį elgesį. Kur ta kita informacija, kad mylėjimasis moteriai yra visiškas atsidavimas, kad patiriame tikrąjį orgazmą, kai atsiduodame? Kaip išmokti saugoti šitą savo galią ir kartu galėti ja mėgautis?
Mamos baimė matyti savo seksualumą demonstruojančią paauglę ir noras ją sukontroliuoti, kai to jau nebegali daryti, veiks atvirkščiai, dukra maištaus. Neprarasti santykio su savo dukra yra daug svarbiau, negu ją sukontroliuoti – prisiminkite savo paauglystę, pasiguoskite draugėms ir nepamirškite, kad ji praeina. Turbūt visos esame eksperimentavusios, ir mūsų dukroms reikės tai patirti. Būkite šalia ir kalbėkite – važiavau su savo vaikais, per radiją  pavasarinė reklama „tapkite liekni, gražūs ir laimingi“. Sakau: „girdite, kaip įdomiai, liekną kūną susieja su grožiu ir laime, hm, ar iš tikrųjų tai susiję?“. Žinutės, kurios eina be mūsų filtro, įsirašo į atmintį. Dėl to labai svarbu, kad tėvai padėtų vaikams suprasti – ne kritikuodami, drausdami, bet palaikydami, padėdami, įvardindami. Kad paaugliai galėtų jausti, kad jie renkasi, bet supranta, ką ir kodėl. Negalime pasirinkti už juos, bet galime padėti jiems susigaudyti. Tai susiję ne tik su seksualumu – vaikai daug anksčiau pradeda domėtis gimdymu ir gimimu. Klausimas „iš kur aš atsiradau?“ iškyla anksčiau, negu susidomėjimas seksualumu.
Man patinka Marijos Gimbutienės knygos su senosiomis deivėmis: figūrėlės nuogos, pilnomis krūtimis, klubais, bet tai nėra vulgaru. Gimdančioji moters galia yra kuriančioji galia. Turbūt tai svarbiausia, iš to ateina seksualumas. Moters kūnas yra nuostabus ir jį reikia saugoti, nes jame – labai didžiulė galia.

Ką daryti mamai, kurios dukra pradeda bręsti ir tyrinėti savo seksualumą?
Jos vietoje aš pažiūrėčiau į save: ar nėra taip, kad susieju kūną – gal ir paslėptai – su tuo, kiek turiu vertės? Kad kūnas yra mano įrankis, būdas gauti dėmesio, išreikšti galią? Visi tie „vakare gal geriau nevalgysiu, kiek aš čia kilogramų per žiemą priaugau“ dukrai reiškia, kad kūnas yra būdas gauti dėmesio, yra tavo galia. Atrodysi patraukliai – būsi sėkminga. Gal aš pati bijau savo besikeičiančio, senstančio kūno? Ar aš gerbiu, myliu savo kūną?
Svarbu kalbėtis ir pažinti savo dukrą. Tada galima padėti jai įsisąmoninti, ko ji siekia siųsdama savo nuogas krūtis nepažįstamam vaikinui – ir ar tikrai tai yra tai, ko ji nori? Supratau, kad savo vaikų neapsaugosiu nuo seksualizacijos, pornografijos ir kitokių dalykų. Aš turiu duoti jiems įrankius, kaip tą informaciją priimti, kaip susigaudyti, atsirinkti – jeigu tik drausiu, jie atsirinks be mano žinios.

O jeigu esi suaugusi moteris, kuri nemoka apie tai šnekėti? Negali perlipti savo ribos? Nesugalvoji, kaip geriausia tai daryti?
Labai gerai turėti draugių – kartais net ir su labai sąmoningomis mamomis paauglės varžosi kalbėtis, joms sunku tame procese, kai jos bando atsiskirti, atsiverti savo mamai. O suaugusių moterų patirtis joms įdomi – atvirumas, galėjimas kalbėtis visomis temomis – mes visi alkani tokio santykio. Vasarą buvau stovykloje, prasidėjo kalba apie valgymo sutrikimus – dar dabar matau tas degančias akis, kurios atranda, kad ne joms vienoms taip yra, kad kažkas kažkada jau rado atsakymus. Mes turime atkurti tai, ką pametėme istorijos bėgyje. Ir tai daryti sąmoningai. Moterų ratai, susibūrimai, moteriškas bendravimas dabar labai aiškiai kuriasi. Žiūrėdama į šiuolaikinius paauglius matau labai sąmoningus žmones.

Kiekvienai kartai atrodo, kad jie yra unikalūs – tarsi neįmanoma vieniems kitų suprasti. Ir kartu reikia susikalbėjimo. Man šį santykį atspindi sutartinės – kaip turėti savo liniją ir kartu derėti tarp kitų, kurie turi savas.
 Tau sutartinės, o man močiutės servetėlė – kiekviena kilputė yra iš to pačio siūlo, iš prieš tai buvusios kilputės, bet yra kita. Kartų konfliktai turi būti – kiekviena karta nešasi kitokius uždavinius ir turi savus šešėlius, su kuriais teks susidurti. O senoji karta gali papasakoti, ką jie išmoko ir atrado. Ir taip kuriasi gilus ryšys.

Būna, kad suaugusi moteris susilaukia savo vaikų ir supranta, kad jos mama buvo toksiška, ji savo vaikus augins visiškai kitaip, atliepdama jų poreikius. Ir kadangi šiais laikais tai yra paprasta, nutaria vaikų nei savo mamai, nei anytai nepalikinėti, kad jie nekentėtų taip, kaip ji.
Močiutė sukuria kitokį santykį su anūku nei su savo vaiku. Aš pati suprantu, kad tai yra jų santykis ir į jį nesikišu. Vaikams yra gerai patirti santykius su įvairiais žmonėmis. Vaikui pagrindas yra šeima, o seneliai jį papildo. Vaikai yra stiprūs, turėdami palaikančius tėvus, jie geba atsirinkti. Neseniai pastatytas animacinis filmas apie šeimos santykius – Koko: ne visi mūsų protėviai geri ir malonūs, bet verta žinoti jų istorijas – gal tas senelis dėl to ir nepatinka, kad esat labai panašus? Tad močiutėms ir anūkams turėti ryšį labai svarbu, ir jis gali būti visai kitoks, nei tos močiutės ir jos dukros. Ir dabartiniai vaikai dažnai yra pakankamai stiprūs, kad galėtų susitikti su įvairiomis patirtimis ir megzti skirtingus santykius. Čia svarbu suvokti, kad mano vaikas nesu aš ir jis gali reaguoti visiškai kitaip.
Mums pačioms reikia ne gelbėti vaikus nuo savo mamų, o gelbėti save. Ir tai yra darbas su savo vidiniu pasauliu. Mūsų mamos „sėdi“ mumyse. Jei „sukate“ vidinius dialogus, bandote kažką įrodyti, įtikinti, išsipykti – tai jūsų konfliktas su vidine mama, kuri, deja, ne visada yra palaikanti. Ji gali sakyti, kad esi „nevykus mama“, o mes visom išgalėm bandom įrodyti, kad taip nėra, ji gali sakyti, kad „esi nieko verta“ ir mes darome viską, kad patikėtume pačios ir kitus įtikintume savo verte, ji gali sakyti „tau nepavyks“ ir mes bijome pajudėti… Vidinis darbas – pamatyti šitai, suprasti, kad ji yra mūsų dalis, pažinti ją, girdėti, bet rinktis kelius, kurie mus stiprina ir augina, o ne atima gyvybę. Tai nėra paprastas darbas. Jis dažnai skausmingas, sunkus. Bet jis išlaisvina nuo reikalavimo, kad mūsų reali mama pasikeistų, mus išgydytų, pripildytų, pamatytų – galime tą padaryti pačios, nes mūsų realios mamos dažnai jau nebeturi tokių galių.
Kartais su savo mama nepavyksta sukurti, atkurti ar palaikyti realaus santykio, bet labai svarbu suvokti, kad jos vis tiek yra ir bus mūsų gyvenimo dalis.

Kaip?
Mums pačioms ir mūsų dukroms žinoti tos močiutės gyvenimą, kodėl ji tapo tokia – turbūt tai irgi nėra lengva istorija ir ji nesirinko taip būti, gal ji jau nebeturi resursų gyventi kitaip. Gebėjimas apie tai kalbėti nėra kaltinimas – svarbu iškelti savo skausmą ir tuo pačiu matyti tuos žmones kaip žmones.
Per seminarus stengiuosi padėti moterims pamatyti mamą kaip žmogų, sužinoti jos istoriją, vaikystę, siekius, svajones. Kokia ji? Kai žinai kontekstą, truputėlį lengviau ją priimti. Greičiausiai ji darė geriausia, ką galėjo. Kartu svarbu neneigti ir savo jausmų, nes patirtas badas reikšis. Jei jaučiu, kad negavau tiek palaikymo, kiek man jo reikėjo, kaip dabar galiu patenkinti šį savo poreikį? Turiu pati maitinti šią savo dalį. Jei jaučiu pyktį už skausmą, smurtą – svarbu leisti sau tai pajausti ir peržiūrėti, kur reikia užbrėžti ribas.
Kai įsivaizduojame, kad viską savo gyvenime valdome, trenkiame durimis ir keliaujame į šviesų rytojų, tampame akli tam, iš kur atėjome. Kai priimame savo istoriją, galime rinktis, kaip norime būti su tokiu paveldu, kaip jį įprasminti.

O tai sustiprina, ar ne?
Taip. Tada galiu būti su savo patirtimi ir tai labai daug atneša. Išgyventas skausmas labai dažnai duoda gilesnį pasaulio suvokimą, rūpestį, emocinį santykį su tuo, kas vyksta.

​--------------------------
Interviu publikuotas iš: https://miestomamos.lt/2018/04/16/kaltinti-negalima-priimti-apie-kablelius-tarp-mamu-ir-dukru/

​Dėkojame interviu autorei Linai Gabrijolavičienei ir portalui www.miestomamos.lt už leidimą publikuoti interviu mūsų puslapyje.