Kažkada A. Mickevičiaus bibliotekoje ieškojau knygos. Neatsiminiau nei autorės, nei pavadinimo, tad į „paiešką pagal bet kokį žodį“ suvedžiau: menstruacijos. Rezultatas – 0. Nei prie medicinos, nei prie sveikatos, nei prie feminizmo, nei prie ezoterikos. Nėra. Pagalvojau – jei išmatuotum, kiek šitam mieste kas mėnesį kraujo išteka, būtų gi upė. Ir pasikviečiau pasikalbėti Vitaliją Pilipauskaitę-Butkienę, moteriškumo tyrinėtoją, lektorę, dulą, poetę, trijų vaikų mamą, sąmoningą moterį. Be to, kad pati yra nuėjusi ilgą savęs pažinimo kelią, dabar ji veda užsiėmimus mamoms ir dukroms apie pirmąsias mėnesines.

Mūsų visuomenėje moterų yra daugiau nei vyrų, o apie menstruacijas viešai nėra kalbama. Kokį tai daro poveikį suaugusioms moterims ir mažoms mergaitėms?

Tiesą sakant, nekalbame apie daugelį natūralių kūno procesų. Kai kurios vyrų ir moterų kūno dalys, kai kurie kūno vyksmai vis dar tebėra tabu. Kartais – tabu tik mūsų kultūroje. Kartais, o gal dažniausiai, – be jokios šiais laikais pateisinamos priežasties. Manau, kad šitaip patys iš savęs atimam galimybę džiaugtis savo kūniškumu, gyventi savo kūnuose natūraliai ir paprastai. Suaugusios moterys, nesikalbėdamos vienos su kitomis apie savo kūniškumą, nepaisydamos kūno ritmo, praranda galimybę pažinti ir patirti save. O mergaitės patirtį dažniausia perima iš mūsų. Sąmoningai neprisiliesdami prie menstruacijų ir apskritai moteriškumo patirčių, moters paradigmos – gimimo, brandos, nėštumo, gimdymo, menopauzės – nemokame ja ir džiaugtis, priimti, kad tai yra sveika. Juk menstruacijos – sveikos moters požymis.  Per savo paskaitas akcentuoju žodyną: dažnai tai įvardijama kaip liga, negalia, sirgimas. Šioje vietoje apsigauname, nes yra atvirkščiai: menstruojanti moteris yra sveika. Sutrikimas, išskyrus nėštumo atvejus, yra tuomet, kai menstruacijų nėra.

Menstruacijos – aiškiai matomos, tačiau tai – tik išorinis kūniško veiksmo pasireiškimas.

O kūne vyksta daug! Jau nuo pastojimo prasideda labai įdomūs dalykai: vaiko lyties organai vystosi dar mamos  įsčiose. Mergaičių ir berniukų reprodukcinės sistemos skiriasi. Sakykime, dar mamos pilve esančios mergaitės kiaušidėse susiformuoja tiek lytinių ląstelių, arba pirminių folikulų, kiek ji turės per savo gyvenimą – jų niekada nebus daugiau. Mergaitei augant, prasidėjus jos brandai, šios ląstelės bręs, taps kiaušialąstėmis ir arba susilies su spermatozoidais, arba sunyks. Prasidėjus menopauzei, šis ciklas baigiasi. O spermatozoidai pradeda gamintis tik berniukams bręstant ir jie gaminasi nuolat, praktiškai visą vyro gyvenimą. Galėtume įžvelgti skirtingą vyrų ir moterų programą: mergaitė ateina su savo kraičiu, kurį mokosi saugoti, o berniukams duota gausa, nuolatinis atsinaujinimas. Apie tai verta pagalvoti.

Vaikui augant, bręstant, atsiranda antriniai lyties požymiai, kūno pokyčiai, prakaitavimas, pakitęs elgesys. Chemiškai žiūrint, tai yra hormonai. Bet vyksta ir gelminiai pokyčiai – mąstymo, emocijų raiškos, savo tapatumo atradimo, savęs, kaip merginos ar vaikino suvokimas. Kai į paskaitas ateina kokių dešimties metų dar tik pradedanti bręsti mergaitė su mama, jau tada galiu jausti jos kelią savo moteriškumo link – iš akių, iš klausymosi, iš santykio su mama. Ar ji gūžiasi, ar glaudžiasi prie mamos, ar žiūri į akis, ar nusisuka, ar traukiasi. Dar nėra menstruacijų, bet mergaitės santykis su savimi jau randasi. Vėliau jis taps labiau išreikštas – kaip mergina puoselės save, kaip jaus savo vertę arba kaip bandys nuneigti, sukontroliuoti tuos kūno vyksmus.

Kaip dažniausiai pasireiškia kūno kontrolė?

Dabar būdų bandyti sukontroliuoti yra daug – nuo, pavyzdžiui, hormonų terapijos iki moters kūną maskuojančių drabužių.  Pirmoji, antroji feminizmo banga kovojo už moters teises taip, kaip tuo metu buvo reikalinga. Paradoksas tas, kad išlaisvėjusios politikoje, kultūroje ir moksle, moterys pradėjo kontroliuoti savo kūnus. Užuot likusios moterimis, ėmėsi lygiuotis su vyrais net kūno lygmenyje. Dabar pasaulyje vyksta moterų sąmoningo požiūrio į kūną sugrįžimas. Tai reiškia labai paprastą dalyką – būdama moterimi ir gyvendama moters kūne, visas jo funkcijas ir kūno dalis priimu natūraliai ir organiškai, ir moters kūnas yra tinkamas savaime: jo nereikia nei riboti, nei kontroliuoti, nei gerinti. Mėnesinės –  ir visa moters reprodukcinė sistema nuo menarchės iki menopauzės – grįžta į viešąjį diskursą. Atsiranda judėjimai, mokantys pažinti savo kūną, priimti save, natūralių vaisingumo metodų, atsiranda meno akcijos, kviečiančios išsilaisvinti iš kultūrinių tabu. Atsiranda atvirų kalbų apie hormoninės kontracepcijos, kuri tampa ne išskirtiniu gydymu, o norma, žalą ir pašalinius poveikius. Atsiranda ir vis didesnė higieninių priemonių įvairovė. Moterys mokosi gyventi pagal savo ciklą, suprasti, kodėl per ovuliaciją jaučiasi pakylėtesnės, o per mėnesines – uždaresnės, kaip tai veikia jų santykius su savimi, aplinkiniais, darbu, kūryba. Tai įvardijama kūno raštingumo terminu.

Pokyčiai vyksta. Viena moteris paskaitoje pasakojo, kad Vokietijos įstaigose moterys darbuotojos savo menstruacijų dieną paženklina vėliavėle. Tai daroma ne tam, kad visi žinotų, jog ji kraujuoja, o tam, kad žinotų – jos būsena  yra tokia, kad reikėtų jai leisti pailsėti ir be reikalo nekalbinti.

Vėliavėlės ant stalų man iškart asocijuojasi su socialistine Kinija, kur moterys privalo viešinti savo ciklą, nes ten kontroliuojamas jų vaisingumas.

Taip, bet iš senosios kinų tradicijos ėjo kita patirtis. Kultūriniai tabu yra įdomiai pasikeitę. Jei pažiūrėtume įvairiuose kraštuose ir kultūrose išlikusias tradicijas, tai nėščios ar menstruojančios moters saugojimas kildavo ne dėl noro ją sukontroliuoti ar nuneigti, paniekinti, o dėl apsaugos. Nes tokiu metu moteris yra kitokios būsenos: ji giliau savyje, be to, pažeidžiamesnė. Kultūriniai tabu visada buvo orientuoti į moters gerovę, nes sveika, laiminga moteris yra laimingos visuomenės pagrindas. Būdavo menstruacijų nameliai, kuomet moterys atsiskirdavo kelioms dienoms ir išeidavo ilsėtis – ir tai reiškia ne tai, kad esi nešvari, o kad atsitrauki nuo visų buities darbų, nuo visų atsakomybių. Tiesiog valgai, ilsiesi ir bendrauji su kitomis moterimis. Taip, mes galime sakyti, kad tai atsilikimas, reikia gelbėti visas taip gyvenančias, atvesti jas į mūsų vakarietišką šviesią ir švarią visuomenę, bet, kita vertus, kuri iš moterų nenorėtų pirmas dvi tris savo mėnesinių dienas neturėti jokių pareigų visuomenei, tiesiog būti sau ir pailsėti?

Bet nesinori idealizuoti buvusių kultūrų, ne viskas jose buvo apie moterų gerovę.

Taip. Kaip, į ką konkrečioje visuomenėje moterų pasaugojimai yra išvirtę bėgant laikui – čia atskira tyrimo tema. Atsiranda galios žaidimai, noras kontroliuoti. Bet išorinė kontrolė yra viena, o vidinė erdvė – kita. Pagarbą savo ciklams, kūnui, poreikiams, elementariems fiziologiniams reiškiniams (tarkim, kad norisi saldumo), emocijoms (kai norisi jaukumo, poilsio), mes galime susikurti sau pačios.

Pasakos koduoja daug žinių: visos, kuriose yra raudonas elementas, yra apie moters ciklą. „Erškėtrožė”, „Miegančioji gražuolė” – tai instrukcijos tėvams, kaip elgtis su paaugle, kol ji suaugs. Sudaryti jai sąlygas, auksu siuvinėtą šilko guolį, (erškėtrožėmis jos pačios apauga) kad ji galėtų būti savo paauglystėje – nespausti, neturėti lūkesčių, tiesiog mylėti savo vaiką. „Raudonkepuraitė” yra apie ką kita, apie mergaitės moterišką iniciaciją, kai ji išeina iš mamos namų viena į girią. Ir kokių taisyklių jai reikėtų toje girioje laikytis. Sako, kad pirminė pasakos pabaiga buvo kitokia, vilkas ją vis tik prarijo, nes ji pažeidė nurodymus.

Bet pripažinti sau, kad tavo dienos skiriasi, šiais laikais irgi yra sąmoningumo reikalaujantis žingsnis.

Būtent. Galima keisti įstatymų bazę, bandyti įgyvendinti senųjų kultūrų idėjas, keisti darbo kodeksą – prisifantazuoti gali daug – bet jei nėra vidinio priėmimo, kad aš gyvenu cikliškai, tai yra sveikas ir natūralus ritmas, kad aš galiu sau leisti būti moterimi – tuomet visi išoriniai dalykai neturi reikšmės. Pati jaučiuosi nuėjusi didelį kelią, man buvo sunku priimti savo moteriškumą, aš stengiausi jį kontroliuoti. Iš kur tai? Iš šeimos, tradicijos, aplinkos, universitetų, mergaičių žurnalų.

Kokiomis nuostatomis, frazėmis tai ateina?

Man atrodo, yra daug paviršutiniškumo, kad čia nieko tokio, kad tai įprasta. Ir taip, nieko tokio, kad mes mergaitės, moterys, tačiau tas pateikimas kažkoks be atsakomybės – nieko tokio, ir nebesigilinkim į tai, nebežiūrėkim ir eikim toliau. Atmestinumas ir abejingumas. Kuomet išgyveni virsmo akimirkas paauglystėje tas „nieko tokio” reiškia, kad būsi viena, be palaikymo. Nebus esminio kalbėjimosi, nebent „ir man taip buvo, nieko tokio, išgyvensi”, „aš nenumiriau, ir tu nenumirsi”, „man skaudėjo, močiutei skaudėjo, taip jau yra – išgersi vaistų, išgyvensi” lygio pasakymai. Toks tarsi žmonių antspaudavimas – čiakšt, mergaitė, čiakšt, mėnesinės. Pažymėta, „nieko tokio”.

Viešumoje pastebimas gal vienintelis su mentruacijomis susijęs aspektas – komercinis.

Įklotai, tamponai. Nesusitepti, būti estetiškai, galėti eiti į baseiną, nesutrukdyti savo planų. Čia ir hormoninė kontracepcija šalia, kad, prireikus, galėtum pasistumdyti dienas taip, kaip patogu. Nueinama paviršiais. Pastebiu, kad mergaitėms jų nepakanka, jos turi daug klausimų. Per paskaitas aš atsinešu daug įvairių įklotų, kad jos galėtų išvynioti, pažiūrėti, kas yra viduje, kuo skiriasi. Ir jos klausia – kuo jie skiriasi? Kodėl vieni spalvoti? Kvėpinti? Lipnūs? Kai kalbame apie vaisingumą, jos klausia – o kodėl būna du vaikai? O jie iš vieno kiaušinėlio? O kodėl mažyliai miršta mamos pilve? Tai juk gilūs, svarbūs klausimai! O mes ne visada esame pasirengę į juos atsakyti. Vaikus gena prigimtinis smalsumas susidūrus su kažkuo nauju, tačiau jau šioje vietoje informacijos versmė ir baigiasi. Rasti vietų, išskyrus drauges ir mamas, su kuriomis yra geresni santykiai, kur mergaitė galėtų ieškotis atsakymų, nėra paprasta. Ar parduotuvėje ar vaistinėje paauglė galėtų gauti patarimą, kokius įklotus jai rinktis? Nors jau garsiai pasisakyti, ko ieškai, daugumai būtų sunku. Taip, paviršių turim gražų, pasiūla yra didelė. Prisimenančioms sovietų laikus, kai tebuvo vata ir marlė, atrodo, kad dabartinėms merginoms sekasi.  Bet anksčiau nebuvo sutrikimo dėl per didelio pasirinkimo. Mergaitė, neturinti palaikymo, dabar gali išgyventi sunkius pasirinkimo momentus.

Bet yra gilesnis sluoksnis. Moters ciklas – tai ne tik kraujavimas. Ciklas yra sukimasis mėnulio, mėnesio ritmu nuo vienų menstruacijų iki kitų. Ir kiekviena fazė, kiekviena diena yra vis kitokia. Turime tarsi du aiškius taškus – menstruacijas ir ovuliaciją, apie kurią kalbama dar mažiau, nors kai kurios moterys išgyvena labai aiškius simptomus. Fiziologiškai tai – taip pat svarbi fazė. Jos metu subręsta kiaušialąstė, o po dviejų savaičių gimda išsivalo. Kiekviena diena tarp jų yra kismo diena. Mes tarsi tikimės iš savęs, kad visada būsime tokios pačios, atitiksime savo įvaizdį. O kūnas, net ir kontroliuojamas, turi galios judėti savo natūraliu ritmu. Nebent ta kontrolė yra ekstremali – vaistais ar operacijomis pakeisti hormonų išsiskyrimą. Leisti sau pažinti ritmus – kaip aš jaučiuosi artėdama prie menstruacijų, prie ovuliacijos, ovuliuodama. Mes esame skirtingos, ir atradimai apie save bus skirtingi kiekvienai – nes ne visų ciklas yra 28 dienų, ne visos kraujuoja per jaunatį ir ne visoms menarchė būna keturiolikos. Esam visos skirtingos ir unikalios, su didžiulėmis, ilgomis šaknimis iš mamos ir tėčio pusės, su dabartiniu gyvenimo būdu, darboholizmu, maitinimosi įpročiais – viskas yra susiję. Negalima turėti taisyklių, nebent gaires. Kiekviena turėtų atsekti save – žinoti, kaip jos ciklą veikia nuovargis, nuotaikos ar kavos puodelis, kaip tai keičia santykį su savimi, kokią įtaką turi PMSui. Tada bus galima tai kaip įrankį naudoti savo labui. Iš išorės nematau jokių galimybių kitam žmogui perduoti moteriai gebėjimą valdyti save. Be moters vidinio savęs pažinimo tai bus tik išorinė kontrolė, niekas daugiau.

Bandymas standartizuoti ciklą gali atsiliepti ne tik pačiai moteriai, bet ir jos vaikui – nėštumo trukmę ir gimdymo datą gydytojai nustato pagal lenteles ir vidurkius. Tuomet ilgą ciklą turinti moteris pagal normas turi gimdyti anksčiau laiko. 

Labai daug moterų su šia istorija. Tai – skaudi standartizacijos kaina kiekvienai moteriai ir vaikui, nes turime anksčiau laiko gimusius ir neišnešiotus tiek, kiek jiems reikia, vaikus. O paskui stebimės, kad jie jautresni, tokie ar anokie. Iš vienos pusės ši tema – tabu, iš kitos yra tiek standartų arba klišių, kai net nesusimąstom, kad gali būti kitaip. Jei tau mėnesinės prasideda ne keturiolikos, ką daug kas įsivaizduoja kaip normą, o devynerių? Ar aštuoniolikos? Kaip tuomet jautiesi? O tai – atskiro kūno brendimo ritmas. Jei tavo ciklas – 30, 40 dienų? Jei jis yra nereguliarus? Ar reikia pulti gydyti ir tempti iki 28 dienų? Yra labai mažai gydytojų ginekologų, kurie atkreipia dėmesį į moters ciklo trukmę, kurie skaičiuoja gimdymo termino datą atsižvelgdami į šiuos esminius veiksnius.

Norėčiau sugrįžti prie paauglystės, brandos pradžios, virsmo momento.

Mokyklose yra įvairių paskaitėlių, kai kuriose visai smagiai vaikai yra supažindinami su brendimu. Situacija nėra tragiška – ir senų ir naujų filmų, ir knygų turime. Pavyzdžiui, „Nuo ančiuko iki gulbės” – visai išsami knyga apie įvairius tapimo moterimi aspektus, nuo menstruacijų iki finansų. Gal kiek mažiau išjautimo, bet kaip gidas – gerai parengta knyga. Ko trūksta visuomenėje – tai gyvo santykio tarp mamos ir dukters ar tarp gydytojos ir mergaitės. Svarbu užfiksuoti pasikeitimus – kaip pirmąjį vaiko dantuką rodome gydytojui, taip reikėtų turėti tradiciją nueiti pas ginekologą. Reikėtų suvokti, kad tai yra sveika savo kūno priežiūra, išmokti eiti pas gydytojus be baimės ne tik kraštutiniais atvejais. Bet kiek moterų, jau mamų, pačios bijo eiti pas ginekologus. Dėl ko atsirado mano paskaita. Aš noriu perduoti paprastumą ir džiaugsmą, kad viskas yra gerai. Esame moterys ir faina gyventi savo cikle, kad esi nuolat kintanti, gaudyti ir išnaudoti tas bangas. Tos pačios iniciacijos – iš mažos mergaitės būvio į jaunos panelės – paskiros šeimos turi tradicijų, tarkim, padovanoti mergaitei rožę ar suvalgyti raudoną tortą, bet visuomenės tradicijos nėra. Anksčiau vienokios kitokios būdavo – niekada ši tema nebuvo specialiai tyrinėta, tačiau žinoma, kad kai kuriuose regionuose mama ar močiutė suduodavo pradėjusiai kraujuoti mergaitei per veidą. Bet dabar kiekviena, būdama mama, yra visai laisva kurti savo ritualus, perduoti kažką dukrai su palinkėjimu, kad ji tai perduotų savo dukroms. Ir tai gali būti bet kas – išvažiavimas į gamtą, surinkus tetas močiutes ir kitas šeimos moteris, gražaus filmo pažiūrėjimas, dovanos įteikimas – tai, kas kiekvienai šeimai priimtina ir svarbu. Kas pačiai moteriai yra moteriškumas? Ką ji nori perduoti savo dukrai, ko jai palinkėti, kaip ją palaiminti?
​
Skaičiau, kad senovės Kinijoje PMS nebuvo, nes skausmas rodo, kad moteris nepaiso savo moteriškumo, nepriima savo ritmo ir kūno pokyčių. Tai – psichologinis dalykas, mūsų įsitikinimai ir nuostatos. Tai irgi yra paveldima, ir pačios juos galime perduoti arba pakeisti, čia ir dabar. Ar galime sąmoningai prisiimti atsakomybę, pažiūrėti, kas vyksta su manim, kaip su mama, ką aš iš savo patirties noriu perduoti dukrai? Sakydamos „tau skaudės” – juk nežinome, iš kurios pusės ji paveldėjo kokias savybes – mes programuojame savo dukras. Net jei jai neskaudės, ji lauks skausmo, bus įsitempusi. O tikslas yra mokyti atsipalaiduoti, priimti tai, kas vyksta su mumis, o ne priešintis ir jausti įtampas.

Aš tikiu moters galia pažinti, patirti save, išmokti savo pamokas ir galvoti apie tąsą, apie tai, ką perduodi toliau. Knygos gali būti atspirties taškai, turėti vertingų įžvalgų, bet teorija, neparemta sava patirtimi, be savistabos, nėra vertinga. Mes galime sakyti dukrai, kaip svarbu save mylėti, galime liepti jai tai daryti, o pačios tuo metu vaikščioti neišsimiegojusios, pervargusio, alkanos ar išsitaškiusios per darbus – visiems yra žinoma, kad ne žodžiais, o pavyzdžiu vaikus mokome.

Dėkojame interviu autorei Linai Gabrijolavičienei ir portalui www.miestomamos.lt už leidimą publikuoti.

Po ilgo pokalbio apie naujų mamų patirtį, jausmus, poreikius ir realybę buvo aišku, kad su psichologe, keturių vaikų mama Sigita Valevičiene susitiksime dar – pirmiausia tam, kad aptartume dar vieną itin daug emocijų talpinančią, ilgam gyvenimui pagrindus dedančią temą – santykius tarp mamų ir dukrų. Kuri dar ir susijusi su tuo, kaip mes, perimdamos savo mamų ir jų mamų patirtį, pačios tampame mamomis ir dedame pagrindus savo dukrų suvokimui apie moterystę.

Sigita, vedi patyriminius seminarus „Mama-dukra-mama”, kuriuose nuolat susirenka būrys moterų. Kodėl pasirinkai tokią temą?
Tai – labai gili, plati, daug emocijų apjungianti tema. Aš atsimenu, kad pirmą kartą į seminarą nešiausi močiutės servetėlę: man ji buvo iliustracija, kaip mes visos, kaip tos kilpos, esam apsijungę. Kiekviena atskira, bet kartu sudarom bendrą mezginį, ir įtaką mums gali daryti net prieš kelis šimtus metų gyvenusios giminės moterys. Šioje temoje mes galime atrasti save ir atrasti naujus ryšius su kadaise gyvenusiomis moterimis.

Kodėl svarbus būtent moters ir jos mamos ryšys? Juk per gyvenimą mums įtaką daro daug žmonių, o suaugus su mama gali apskritai mažai matytis.
Vaikas gimsta labai jautrus aplinkai – ir fiziškai, ir emociškai. Pirmomis akimirkomis formuojasi nuostatos apie tai, kas yra gyvenimas: ar aš esu saugus, ar pasaulis yra draugiškas, geras. Ar mano poreikiai yra girdimi? Ar juos išpildo? Ar į mane žiūri? Ar mane mato, ar mane glaudžia? Ant šių esminių nuostatų paskui žmogus stato visą savo gyvenimą – nėra – užaugai ir „ate“ kūdikystės patyrimams.
Gimę turime pasąmoninį archetipinių patirčių poreikį, tai yra, mes žinome, koks turėtų būti santykis su mama: ji saugos, pasakys, kad aš galiu, kad pasaulis yra geras, mane apkabins, ne tik fiziškai, bet ir emociškai laikys ir maitins. O mes istoriškai turime labai labai daug žaizdų: moterys yra šimtmečiais traumuotos, santykių siūliukai nukirsti arba labai trapūs, sutrūkinėję, čia yra daugybė per kartas einančio skausmo. Turime sovietmečio paveldą, vis dar gyvename su juo. Daugelis mūsų mamų gimdė baisiomis sąlygomis, jų instinktams nebuvo leista pasireikšti nuo pat pradžių – naujagimis būdavo atskiriamas, sutrikdomas giluminio tarpusavio ryšio mezgimas. Vaikui lieka patyrimas, kad pasaulis – nelabai šilta vieta. Visuomenėje dabar matome, kad esame linkę griebti, įsikabinti, turėti kažką „savo“, taip bandydami kompensuoti saugumo stoką.

Kokias patirtis įgijo mūsų mamos gimdydamos, būdamos atskirtos savaitei nuo savo šeimos, neturėdamos privatumo ir paprastai – žinių apie gimdymą?
Gimdymas moteriai – patirtis, leidžianti suprasti, kaip ji gali pasitikėti savo kūnu ir instinktais. Tai – ne žinojimas, o esminiai, gilūs pojūčiai, patyrimas, kuris svarbus ir vėliau, mezgant ryšį su vaiku, jį auginant, sprendžiant problemas. Šis neverbalinis, intuityvus santykis – pirminis. Jis pažeidžiamas, kai gimdymas patiriamas kaip nuvertinantis, menkinantis procesas, kaip trauma, kai neaišku, kas vyksta ir bijai dėl savo ar vaiko gyvybės, kai kūdikis išnešamas, o mama, kuriai nieko nesakoma, išgyvena paniką. Kai aplinka jai sako, kad tai, ką ji jaučia, nėra svarbu, kad yra kažkas galingesnis ir protingesnis, kuris geriau žino, kas tinka vaikui ir jai. Kai moteris ir vaikas patiria didžiulę baimę, ji įsiaudžia į juos ir lydi vėliau gyvenime, pasireikšdama kuo įvairiausiai. Mūsų karta yra išlaikius didelę taisyklių, autoritetų baimę – tuo pat metu norisi prieš juos maištauti ir kartu yra žiauriai baisu, kad sulauksi bausmės. Juk kažkada tai buvo realybė – savo nuomonės sakymu galėjai užtraukti žiaurias bausmes sau ir šeimai.
Visuomenė tai perėmusi: manoma, kad turi prisitaikyti, neklausyti savo vidinio jausmo, būti ne mama-liūtė, kuri sako „aš žinau“, bet mama-pelytė, kuri klauso „autoritetų“. Augdamos mergaitės stebi mamą ir formuoja supratimą, kas yra moteris. Jeigu mama yra išsigandusi, sako, kad reikia prisitaikyti, susivaldyti, pakentėti? Jeigu tau blogai – slėpk tai; negali pykti, sakyti, ką galvoji ir ko nori?

Nedraskyti akių. Nenešti šiukšlių iš savo lizdo.
Daug tokių pamokymų! Ta patirtis įsiaudžia. Bet pasaulis keičiasi, atsivėrė informaciniai laukai – dabar mes galime seminare klausytis indėnės ar maorės, kurių kultūros nėra praradusios per kartas einančios patirties. Jau galima pradėti sau leisti jausti ir kyla begalinis vidinis ilgesys, supratimas, kad esame netekę kažko esminio. Ir čia daug vilties – galime atrasti, atgaivinti, pagydyti.

Ką išgyvena naujagimis mamos, kuri negali pasitikėti savo instinktais?
Pirminis vaiko instinktas – gauti saugumą iš mamos. Jei jis atskiriamas, naktis jam yra amžinybė – tam tikras mirties išgyvenimas. Ta patirtis įsirašo ilgam: pasaulis yra baisus, vienatvė yra nepakeliama. Nuolat turi kažką daryti, kad šios patirties nesusitiktum – karjerą, veiklą, apkraunančius santykius, bet ką! Tai – gili kultūrinė trauma. Mes taip išmokstam išgyventi, prisitaikyti, bet tada nemokam gyventi, atsiverti, pasitikėti, susirišti, kurti.

Vaikai ne iš karto sužino apie kultūrines ir socialines normas, apie tai, kad nepriimtina sakyti, ką galvoji, nepriimtina berniukams verkti, o mergaitėms pykti. Kai išmokusi šias taisykles mama susiduria su laisvu vaiku – ką jiems reiškia tokia patirtis?
Mamai tai kelia didžiulį nesaugumo jausmą – vaikas tampa kažkuo, kas yra nekontroliuojama ir rodo tai, ką ji nori paslėpti. Kartu ji pati jaučia didžiulę kaltę, nes juk jos vaikas neturėtų taip elgtis! Tada mama pyksta ir kaltina vaiką. Arba ima jį slopinti. Kaltė ir gėda – vieni iš sunkiausių jausmų. Dažnai būtent jie yra pykčio, nerimo šaknis.

Slopinantys, atimantys energiją jausmai?
Silpninantys ir labai suspaudžiantys vidų – visus kylančius jausmus. C.G.Jungas sakė, kad gėda yra sielą valgantis jausmas. Terapiniame darbe dažnai susiduriu, kad žmonės jaučiasi turintys slėpti savo tikrus jausmus: pavyzdžiui, pradeda verkti ir atsiprašinėja, kad va, dabar išskydo ir pradėjo verkti.
Jausmai kyla ne iš neokortekso,  mūsų protingų smegenų, o iš limbinės sistemos, iš tų senųjų smegenų –  kils jie ar ne, mes nekontroliuojame. Bet turime galios tam, ką su jais darome – ir mūsų pasirinkimas dažnai yra juos slėpti. Nes dažnai jausmų bijome arba „taškomės“ ir nežinome, kaip su jais būti.
Kai galvoju, kuo mūsų močiutės gyveno… kokios mamos augino mūsų mamas – juk jos išgyveno karą, Sibirą, pokarį. Mes turime iliuziją, kad galime nukirsti savo patirtį ir eiti į pasaulį šviežiai.

Gimėme kaip tabula rasa?
Arba pakeitėme mąstymą ir čiuožiame, ir aišku „nučiuožiame“ tada nuo realaus pasaulio.  K. G. Jungas yra sakęs, kad žmogus, kuris nežino savo praeities, jaučiasi siaubingai nesaugus pasaulyje, nes neturi pagrindo. Taip, mūsų patirtis yra labai skausminga, daug yra nuslėptų jausmų, kurių ankstesnės kartos negalėjo sau leisti. Jos tiesiog turėjo išgyventi. Kai išgirsti tas istorijas ir patirtis, pradedi aiškiau suprasti, ant kokio pagrindo stovi. Tai duoda tvirtumo ir prasmės jausmą.

Tik tam, kad sužinotum praeities istorijas, greičiausiai reikės liestis prie žaizdos.
Įdomu, kad dabar turime  profesorės D. Gailienės tyrimus apie tremčių, kolaboravimo, Holokausto poveikį ne tik juos išgyvenusiesiems, bet ir jų palikuoniams. Ne anksčiau. Visuomenėje vyksta tie patys dėsniai, kaip ir mūsų psichikoje. Trauma pradeda kilti tada, kai jau pradedi galėti prie jos prisiliesti, kai jau turi išorinių resursų atlaikyti tą patirtį ir jausmus. Kol psichika nepasiruošusi atlaikyti patirties, žmogus tiesiog neigia, blokuoja ją. Ir tyrimai rodo, kad žmonės, žinantys savo praeitį, yra psichologiškai stipresni.
Jeigu mama jaučia didelį skausmą, likusį iš savos kūdikystės, pagimdžiusi ji atgaivins šį ilgesį. Ir ji sudės į vaikutį, permaitins jį savo meile, dėmesiu ir rūpesčiu. Pildys ne vaiko, o savo poreikius. Kaip ir su fiziniu badavimu: jį patyrę žmonės visą gyvenimą kaups maistą, nes labai baisu, kad tai nepasikartotų.

Mano prosenelė yra badavusi, o aš kaupiu maistą.
Žinau žmonių, kurie negali klaustytis traukinio garso, nors patys nebuvo tremti…

Kai (jei) vaikas įgis jėgų, jis ims maištauti prieš jam netinkantį tėvų elgesį?
Kai metų (ar dvejų, trejų, šešerių, devynerių etc) vaikas maištauja prieš kategorišką ir griežtą mamą, tai yra pozityvu, nes vaikas turi vidinių resursų parodyti, ko reikia ir nereikia jam. Susitaikymas su netinkamu suaugusiųjų elgesiu rodo, kad vaike jau kažkas pažeista. Trauma užblokuoja instinktą ginti save.
Kodėl santykiai tarp mergaičių ir mamų sudėtingesni, o su berniukais yra truputį paprasčiau? Nuo gimimo turime dvi esmines užduotis – pirma, susikurti saugumo jausmą (pasaulis geras, aš galiu eksperimentuoti) ir  antra – aš galiu atsiskirti nuo kitų, patirti save kaip atskirą, išeiti į pasaulį. Turėti gebėjimą būti ryšyje, bet nebūti susiliejus.

Berniukai ne taip tapatinasi su mama?
Jei mama nesąmoningai bando padaryti iš sūnaus svajonių princą, vyro pakaitalą, atsiskyrimo sunkumų irgi būna. Tačiau jis yra kažkas „kita“. Su mergaite ir mama yra daug sudėtingiau, nes mama yra pirmoji, per kurią ji patirs, kas yra moteris, formuos savo suvokimą apie moteriškumą, kūniškumą, ciklus ir vaisingumą. Kartu mergaitė turi atsiskirti nuo to, kas iš esmės yra dalis jos. Angliškai tai vadinasi restling, kai mama ir dukra nuolat eina imtynių, nuolat bando susisieti ir atsiskirti.
Sudėtinga dažnai yra dėl to, kad esame patyrę labai daug skausmo santykyje su mama. Kai gimėme, mes intuityviai tikėjomės tokios mamos, kokia ji negalėjo būti. Kai žmonės gyvendavo bendruomenėse, ne tokiose susiskaldžiusiose, mažytėse šeimose, kaip dabar, buvo daugiau ryšio su kitomis moterimis ir jos atspindėdavo dalį moteriškumo. Arba turėdavo deives, dievybes, kuriose atsispindėdavo skirtinga moteriška energija, kaip, pavyzdžiui, graikų panteone. Mūsų promočiutės eidavo guostis liepelei, Laimos simboliui, kai reali mama jau nebegalėdavo paguosti, atlaikyti.

Dabar viena moteris turi apimti visus įmanomus moteriškumo aspektus?
Mums svarbus rasti visokį moteriškumą ir dabar visus tuos dažnai neįmanomus suderinti aspektus tikimės gauti iš vienos moters – mamos. Skausmas čia – neišvengiamas, nes kažkuriuo metu mama apvils – per anksti paleis ar per ilgai sulaikys, kažko nepastebės, formuos pagal save, bus per švelni ar per daug įsitraukusi į darbus, per dažnai keps pyragus ar niekada nekeps… Nes ji tik žmogus.
Skausmas, pyktis įvelia mus į nuolatinę, ilgai trunkančią kovą. Kai moteris pradeda sakinį „jeigu mano mama būtų…“, tai rodo vis dar esančią viltį, kad mama gali kažkaip pasikeisti, suprasti, išpildyti tą santykį. Viduje alkstame naujo tarpusavio ryšio ir tikimės, kad mama yra galinga ir gali išpildyti mus.
Pačios tapusios mamomis mes arba bandome imituoti savo mamą, jeigu santykis buvo pozityvus, ir nuolat jausti, kad darome nepakankamai, negerai, ne taip. Arba kitas variantas – darysiu kitaip, nei mama. Ta pati lazda, tik skirtingi galai, nes mes nematome savęs, kaip unikalios mamos, ir nematome unikalios dukters, kartojame patirtis. Pagrindinis kabliukas yra tas skausmas, ant jo kimba pyktis, nepasitenkinimas.

O moterims Lietuvoje nepriimtina jausti ir rodyti pyktį.
Pykti yra labai baisu, nes jis duoda atskirtumo jausmą – taip mes parodome ribą. Mes vis dar nepykstame, bet esame labai susierzinę. Dabar žmonėms dažni panikos priepuoliai – taip pasireiškia užslėptas pyktis. Paprastai – gerų mamų vaikams, kurie yra užsmaugti mamos meilės, jie negali pykti, nes negali atsiskirti, nes tada būsi blogas, sugadinsi mamai gyvenimą. Jauti kaltę, kad nori atsiskirti.

Esi skolingas mamai, kuri dėl tavęs tiek daug padarė?
Kodėl baisu sakyti „aš noriu, man nepatinka, man skauda“? Brėžti ribas? Kai pamatysime, kad turime ribas,  galime susidurti su didžiule vidine tuštuma. Ją patirti labai baisu, mes negalime vėl jos išbūti – vienatvė, kuri, naujagimystėje patyrus atskyrimą nuo mamos, tapo  trauma, pernelyg baugina.  Bandymas pritapti, įtikti sukuria viduje tuštumos jausmą, kurį nepaprasta pamatyti.
Yra pasaka apie berankę mergelę, kuri baigėsi tuo, kad rankas ji užaugina pas močiutę namelyje miške. Psichologė ir pasakų tyrinėtoja M. L. von Franz rašo, kad kiekviena moteris turi patirti inkubacinį etapą, pajausti, kas ji yra. Atsisėsti ir stebėti gamtos vyksmą – ne daryti su juo ką nors, tiesiog stebėti. Kai moteris užsidaro nuo aplinkos, ji atsiriboja ir nuo išorės reikalavimų, gali susitiki su savimi. Tai yra  gilios vienatvės jausmas, kuriame gali užgimti kai kas naujo, galime patirti, kad mums nieko nereikia „daryti“,  mes esame, čia ir dabar – gyvybė, gamta, paslaptis viename.

Kuriuo brandos etapu reikėtų tos vienatvės?
Nėštumas ir gimdymas gal dėl to mane ir žavi, nes moterys ima norėti atsitraukti nuo aplinkos.  Tačiau ekstravertiškoje kultūroje toks introvertiškas periodas labai gąsdina (būtent dėl to mes turime tokį smarkų priešmenstruacinį sindromą, kuris yra kultūrinis reiškinys: moteris išsigąsta introvertiškos būsenos, pradeda save prievartauti elgtis kitaip, o kūnas priešinasi, sako „skauda, aš negaliu“). Prieš ir po gimdymo gali kilti noras atsiriboti nuo aplinkos – labai svarbu leisti sau tai patirti. Motinystė mums gali leisti pajusti, kaip mūsų kūne vyksta stebuklas ir kad esame per maži, kad protu suprastume šią paslaptį.
Kada šis poreikis pasireikš – individualu, tačiau stipriausiai ši patirtis ateina su vidurio amžiumi – kai žlunga iliuzija, kad mus užpildys pasaulis: tėvai, vyras, vaikai, darbas, pasiekimai… kai visa tai nepavyksta, dažnai moterys susitinka su savimi. Ir paprastasi tokio susitikimo pradžia nėra labai lengva.

Kas tas moteriškumas?
K. G. Jungas sakė, kad moterų kūniškumas yra labai dvasiškas. Mes sugebame per kūną prieiti prie dvasinių dalykų, nuolat jaučiame, kad mumyse vyksta virsmai, banguoja – mūsų kūnas užaugina naują žmogų ir paleidžia į pasaulį. Galime tai priimti arba ne, bet tai vyksta. Mes galime jausti, kad pasaulis, gamta ir visa aplinka nėra tik tai, ką matome – tame yra stebuklas, prasmė, kažkas. Šioje vietoje mūsų neapgausi. Mus gali bandyti tikinti kitaip, gali sužeisti, bet mes žinome, turime labai fizinį atpažinimo jausmą. Beje, lietuvės jį turi labai gerai išsaugotą – tas ypač akivaizdu, kai išvyksti į kitas šalis. Karai ir pokariai privertė mus atrasti, kad puikiai galime tvarkytis ir su tradiciškai vyriškomis užduotimis, bet tebeturime tokį giluminį ilgesį, ir kai susiduriame su kažkuo, kas jį gali užpildyti, atpažįstame.

Seksualumo irgi mokomės iš mamos – kaip ji priima savąjį, kaip jį vertina, kaip su juo elgiasi. Ir kaip reaguoja į pradedantį reikštis dukters seksualumą.
Seminaruose, kai prisiliečiame prie mėnesinių, paauglystės, visą laiką būna tam tikra tyla. Po jos seka nuoskaudos apie tai, kas neįvyko – čia slypi daug gėdos. Pirma mamos reakcija į dukters brandą ir žinią apie prasidėjusias mėnesines užkoduoja daug nuostatų apie tai, kas yra kūnas, kaip būti su juo. Vaikams nesuteikiame jokio supratimo apie seksualumą, kūną, mylėjimąsi ir paleidžiame juos į pasaulį, pilną iškreiptų, žalojančių žinučių. Jie labai anksti gauna stimuliaciją, bet neturi jokio sveiko pagrindo.  Ši tema aktuali visam pasauliui: vaikai imituoja pornografiją, kurią pradeda žiūrėti anksti, mylėjimasis tampa ne santykio, meilės, išraiška, o būdu patvirtinti savo populiarumą, panaudoti savo galią gauti pripažinimui. Seksualumas yra labai gilus dalykas, pirmosios patirtys įsirašo stipriai ir lemia tolimesnį elgesį. Kur ta kita informacija, kad mylėjimasis moteriai yra visiškas atsidavimas, kad patiriame tikrąjį orgazmą, kai atsiduodame? Kaip išmokti saugoti šitą savo galią ir kartu galėti ja mėgautis?
Mamos baimė matyti savo seksualumą demonstruojančią paauglę ir noras ją sukontroliuoti, kai to jau nebegali daryti, veiks atvirkščiai, dukra maištaus. Neprarasti santykio su savo dukra yra daug svarbiau, negu ją sukontroliuoti – prisiminkite savo paauglystę, pasiguoskite draugėms ir nepamirškite, kad ji praeina. Turbūt visos esame eksperimentavusios, ir mūsų dukroms reikės tai patirti. Būkite šalia ir kalbėkite – važiavau su savo vaikais, per radiją  pavasarinė reklama „tapkite liekni, gražūs ir laimingi“. Sakau: „girdite, kaip įdomiai, liekną kūną susieja su grožiu ir laime, hm, ar iš tikrųjų tai susiję?“. Žinutės, kurios eina be mūsų filtro, įsirašo į atmintį. Dėl to labai svarbu, kad tėvai padėtų vaikams suprasti – ne kritikuodami, drausdami, bet palaikydami, padėdami, įvardindami. Kad paaugliai galėtų jausti, kad jie renkasi, bet supranta, ką ir kodėl. Negalime pasirinkti už juos, bet galime padėti jiems susigaudyti. Tai susiję ne tik su seksualumu – vaikai daug anksčiau pradeda domėtis gimdymu ir gimimu. Klausimas „iš kur aš atsiradau?“ iškyla anksčiau, negu susidomėjimas seksualumu.
Man patinka Marijos Gimbutienės knygos su senosiomis deivėmis: figūrėlės nuogos, pilnomis krūtimis, klubais, bet tai nėra vulgaru. Gimdančioji moters galia yra kuriančioji galia. Turbūt tai svarbiausia, iš to ateina seksualumas. Moters kūnas yra nuostabus ir jį reikia saugoti, nes jame – labai didžiulė galia.

Ką daryti mamai, kurios dukra pradeda bręsti ir tyrinėti savo seksualumą?
Jos vietoje aš pažiūrėčiau į save: ar nėra taip, kad susieju kūną – gal ir paslėptai – su tuo, kiek turiu vertės? Kad kūnas yra mano įrankis, būdas gauti dėmesio, išreikšti galią? Visi tie „vakare gal geriau nevalgysiu, kiek aš čia kilogramų per žiemą priaugau“ dukrai reiškia, kad kūnas yra būdas gauti dėmesio, yra tavo galia. Atrodysi patraukliai – būsi sėkminga. Gal aš pati bijau savo besikeičiančio, senstančio kūno? Ar aš gerbiu, myliu savo kūną?
Svarbu kalbėtis ir pažinti savo dukrą. Tada galima padėti jai įsisąmoninti, ko ji siekia siųsdama savo nuogas krūtis nepažįstamam vaikinui – ir ar tikrai tai yra tai, ko ji nori? Supratau, kad savo vaikų neapsaugosiu nuo seksualizacijos, pornografijos ir kitokių dalykų. Aš turiu duoti jiems įrankius, kaip tą informaciją priimti, kaip susigaudyti, atsirinkti – jeigu tik drausiu, jie atsirinks be mano žinios.

O jeigu esi suaugusi moteris, kuri nemoka apie tai šnekėti? Negali perlipti savo ribos? Nesugalvoji, kaip geriausia tai daryti?
Labai gerai turėti draugių – kartais net ir su labai sąmoningomis mamomis paauglės varžosi kalbėtis, joms sunku tame procese, kai jos bando atsiskirti, atsiverti savo mamai. O suaugusių moterų patirtis joms įdomi – atvirumas, galėjimas kalbėtis visomis temomis – mes visi alkani tokio santykio. Vasarą buvau stovykloje, prasidėjo kalba apie valgymo sutrikimus – dar dabar matau tas degančias akis, kurios atranda, kad ne joms vienoms taip yra, kad kažkas kažkada jau rado atsakymus. Mes turime atkurti tai, ką pametėme istorijos bėgyje. Ir tai daryti sąmoningai. Moterų ratai, susibūrimai, moteriškas bendravimas dabar labai aiškiai kuriasi. Žiūrėdama į šiuolaikinius paauglius matau labai sąmoningus žmones.

Kiekvienai kartai atrodo, kad jie yra unikalūs – tarsi neįmanoma vieniems kitų suprasti. Ir kartu reikia susikalbėjimo. Man šį santykį atspindi sutartinės – kaip turėti savo liniją ir kartu derėti tarp kitų, kurie turi savas.
 Tau sutartinės, o man močiutės servetėlė – kiekviena kilputė yra iš to pačio siūlo, iš prieš tai buvusios kilputės, bet yra kita. Kartų konfliktai turi būti – kiekviena karta nešasi kitokius uždavinius ir turi savus šešėlius, su kuriais teks susidurti. O senoji karta gali papasakoti, ką jie išmoko ir atrado. Ir taip kuriasi gilus ryšys.

Būna, kad suaugusi moteris susilaukia savo vaikų ir supranta, kad jos mama buvo toksiška, ji savo vaikus augins visiškai kitaip, atliepdama jų poreikius. Ir kadangi šiais laikais tai yra paprasta, nutaria vaikų nei savo mamai, nei anytai nepalikinėti, kad jie nekentėtų taip, kaip ji.
Močiutė sukuria kitokį santykį su anūku nei su savo vaiku. Aš pati suprantu, kad tai yra jų santykis ir į jį nesikišu. Vaikams yra gerai patirti santykius su įvairiais žmonėmis. Vaikui pagrindas yra šeima, o seneliai jį papildo. Vaikai yra stiprūs, turėdami palaikančius tėvus, jie geba atsirinkti. Neseniai pastatytas animacinis filmas apie šeimos santykius – Koko: ne visi mūsų protėviai geri ir malonūs, bet verta žinoti jų istorijas – gal tas senelis dėl to ir nepatinka, kad esat labai panašus? Tad močiutėms ir anūkams turėti ryšį labai svarbu, ir jis gali būti visai kitoks, nei tos močiutės ir jos dukros. Ir dabartiniai vaikai dažnai yra pakankamai stiprūs, kad galėtų susitikti su įvairiomis patirtimis ir megzti skirtingus santykius. Čia svarbu suvokti, kad mano vaikas nesu aš ir jis gali reaguoti visiškai kitaip.
Mums pačioms reikia ne gelbėti vaikus nuo savo mamų, o gelbėti save. Ir tai yra darbas su savo vidiniu pasauliu. Mūsų mamos „sėdi“ mumyse. Jei „sukate“ vidinius dialogus, bandote kažką įrodyti, įtikinti, išsipykti – tai jūsų konfliktas su vidine mama, kuri, deja, ne visada yra palaikanti. Ji gali sakyti, kad esi „nevykus mama“, o mes visom išgalėm bandom įrodyti, kad taip nėra, ji gali sakyti, kad „esi nieko verta“ ir mes darome viską, kad patikėtume pačios ir kitus įtikintume savo verte, ji gali sakyti „tau nepavyks“ ir mes bijome pajudėti… Vidinis darbas – pamatyti šitai, suprasti, kad ji yra mūsų dalis, pažinti ją, girdėti, bet rinktis kelius, kurie mus stiprina ir augina, o ne atima gyvybę. Tai nėra paprastas darbas. Jis dažnai skausmingas, sunkus. Bet jis išlaisvina nuo reikalavimo, kad mūsų reali mama pasikeistų, mus išgydytų, pripildytų, pamatytų – galime tą padaryti pačios, nes mūsų realios mamos dažnai jau nebeturi tokių galių.
Kartais su savo mama nepavyksta sukurti, atkurti ar palaikyti realaus santykio, bet labai svarbu suvokti, kad jos vis tiek yra ir bus mūsų gyvenimo dalis.

Kaip?
Mums pačioms ir mūsų dukroms žinoti tos močiutės gyvenimą, kodėl ji tapo tokia – turbūt tai irgi nėra lengva istorija ir ji nesirinko taip būti, gal ji jau nebeturi resursų gyventi kitaip. Gebėjimas apie tai kalbėti nėra kaltinimas – svarbu iškelti savo skausmą ir tuo pačiu matyti tuos žmones kaip žmones.
Per seminarus stengiuosi padėti moterims pamatyti mamą kaip žmogų, sužinoti jos istoriją, vaikystę, siekius, svajones. Kokia ji? Kai žinai kontekstą, truputėlį lengviau ją priimti. Greičiausiai ji darė geriausia, ką galėjo. Kartu svarbu neneigti ir savo jausmų, nes patirtas badas reikšis. Jei jaučiu, kad negavau tiek palaikymo, kiek man jo reikėjo, kaip dabar galiu patenkinti šį savo poreikį? Turiu pati maitinti šią savo dalį. Jei jaučiu pyktį už skausmą, smurtą – svarbu leisti sau tai pajausti ir peržiūrėti, kur reikia užbrėžti ribas.
Kai įsivaizduojame, kad viską savo gyvenime valdome, trenkiame durimis ir keliaujame į šviesų rytojų, tampame akli tam, iš kur atėjome. Kai priimame savo istoriją, galime rinktis, kaip norime būti su tokiu paveldu, kaip jį įprasminti.

O tai sustiprina, ar ne?
Taip. Tada galiu būti su savo patirtimi ir tai labai daug atneša. Išgyventas skausmas labai dažnai duoda gilesnį pasaulio suvokimą, rūpestį, emocinį santykį su tuo, kas vyksta.

​--------------------------
Interviu publikuotas iš: https://miestomamos.lt/2018/04/16/kaltinti-negalima-priimti-apie-kablelius-tarp-mamu-ir-dukru/

​Dėkojame interviu autorei Linai Gabrijolavičienei ir portalui www.miestomamos.lt už leidimą publikuoti interviu mūsų puslapyje. 

​Medicinos mokslų daktarės Elisabeth Raith-Paula sukurtas projektas „Mano vaisingumas yra svarbus“ (My Fertility Matters) jau skinasi kelią ir į Lietuvą. Moteris rado paaugliams patrauklų būdą kalbėti apie vaisingumą, brendimą ir naujos gyvybės užsimezgimą. Kiekvienas vaikas iš mokymų išsineša patirtį, kad yra unikalus, turi savyje neįkainojamą lobį – vaisingumą – ir jokiu būdu nereikia gėdytis to, kas vyksta jo ar jos kūne.

Šeštadienis. Į mokyklą susirenka 10–12 metų mergaitės ir to paties amžiaus berniukai. Mergaitės pakviečiamos į vieną klasę, berniukai – į kitą.
Specialiai apmokyta seminaro vedėja mergaitėms pristato „Ciklo šou“, berniukams vedėjas vyras pasiūlo įsijausti į veiksmo kupiną programą „Agentai vykdo misiją“.
Abi šios grupės kalbės apie vyrų ir moterų vaisingumą. Mergaitėms bus rodoma, kaip jų kūnas kiekvieną mėnesį ruošiasi ypatingam svečiui – kūdikiui – ir kas vyksta per menstruacijas, kai „prabangus viešbutis“ gimdoje sutvarkomas, mat svečias neatvyksta. Taip atsiranda suvokimas, kad kas mėnesį besikartojantis ciklas yra it prabangiausio „viešbučio“ su įvairiausiais mineralais ir maistingomis medžiagomis paruošimas vėl ir vėl laukiant svečio.
Per 5,5 valandas mergaitėms žaismingai, bet kartu moksliškai tiksliai pristatoma, kas vyksta jų kūne menstruacijų ciklo metu ir kaip kūnas kiekvieną ciklą ruošiasi apvaisinimui. Šios programos tikslas yra suteikti mergaitėms žinių ir skatinti pagarbą savo kūnui ir jame vykstantiems procesams.
Berniukams pasakojama, kiek spermatozoidai turi įveikti kliūčių, kad pasiektų kiaušialąstę. Vaikai treniruojasi, susiduria su įvairiomis užduotimis, kurias įveikę gauna prizų. Berniukai taip pat sužino apie prabangiuosius „viešbučius“ mergaičių kūnuose ir kad kas mėnesį juose nurenkami visi rožių žiedlapiai ir skaniausi užkandžiai su ikrais, jei ypatingasis svečias neapsilanko.
Abiem grupėms kalbama skirtinga kalba. Mergaitės stebi ir pačios dalyvauja itin jaukiai surengtame „Ciklo šou“, kurio pagrindinis veiksmas vyksta iš švelnių audeklų sukomponuotoje moters gimdoje. O berniukai sportuodami ir rungtyniaudami Džeimso Bondo stiliumi keliauja visą spermatozoidų kelią „Gyvybės žemėje“ iš sėklidžių iki kiaušialąstės moters kiaušintakyje.
Patraukliai ir pagal amžių pateikiamos biologinės žinios visiškai tiksliai atspindi vyro ir moters kūnuose vykstančius procesus. Pateikiama tik moksliškai patikrinta ir įrodyta informacija, greta žaismingų palyginimų vartojami tikslūs anatominiai pavadinimai. Laikomasi šūkio – rūpinuosi tuo, ką branginu. Vaisingumas vaikams yra pristatomas kaip gėris, dovana, lobis, kuriuo verta rūpintis.
„Vaikų negalima pradėti mokyti apie vaisingumą ir lytiškumą gąsdinant apie lytinę prievartą, lytiniu keliu plintančias ligas ir kontracepciją. Pirmiausia vaikams reikia parodyti, koks nuostabus yra jų kūnas ir kokie stebuklingi procesai jame vyksta kiekvieną mėnesį, todėl jį reikia saugoti labiau nei lobių skrynią. Kalbame apie tai, koks unikalus kiekvienas esame, geriausias, koks tik galime būti. Taip skatinama savivertė ir savigarba“, – pasakojo E. Raith-Paula.
Labai panašią informaciją, tik, žinoma, suaugusiųjų kalba, išgirsta natūraliu šeimos planavimu besidominčios poros. Vaisingumas atsiskleidžia kaip dovana, o ne kaip pavojus, kurio reikia vengti. Ir nors Dievo vardas paauglių seminaruose neminimas, jiems visiškai pritaria ir juos palaiko Katalikų Bažnyčia. Projekto interneto svetainėje deklaruojamas bendradarbiavimas su Katalikų Bažnyčia, o jo autorė yra praktikuojanti katalikė. Programos remiasi krikščioniškomis vertybėmis.
Vaikai išmoksta, koks nuostabus žmogaus kūnas, koks stiprus jo pasirengimas ir troškimas priimti naują gyvybę, kaip nepailstamai ir nuolat yra rengiamasi svečiui – kūdikiui. Kiekvienas įsitikina, kiek daug reikėjo įveikti tam vieninteliam spermatozoidui, kad gimtų ji ar jis – tas vienintelis ir nepakartojamas žmogus. Paaugliai iš seminaro išeina it gyvenimo nugalėtojai, besidžiaugiantys savo gimimu ir gerbiantys vaisingumo dovaną.
E. Raith-Paula teigia, kad labai svarbu į vaikų ugdymą įtraukti ir tėvus. Jiems trumpa paskaita yra išdėstoma dar prieš susitikimą su paaugliais. Tėvai sužino tą patį, ką sužinos jų vaikai. Taip kuriami pagrindai bendrai kalbai apie paauglystės pokyčius ir lytiškumą tarp tėvų ir vaikų atsirasti. Tėvai susižavi tuo, kas ir ypač kokiu būdu bus išdėstyta vaikams. Pirmą kartą jie girdi tokią šviesią istoriją apie vaisingumą. Tai vienintelė lytiškumo ugdymo programa Lietuvoje, į kurią įtraukiami ir tėvai.
Medicinos mokslų daktarė savo veiklą pradėjo kaip natūralaus šeimos planavimo mokytoja, ji yra viena iš Vokietijos Maltos ordino mokyklos simptoterminio metodo „Sensiplan“ kūrėja bei apsigynė disertaciją tema „Šiuolaikinė natūralaus šeimos planavimo samprata“.
Tiesą sakant, programos plėtra taip pat prasidėjo nuo susižavėjusių motinų. Po Elizabeth paskaitų universitete, kuriose ji kalbėjo apie moters kūną, susižavėjusios studentės vis kartodavo: „O, kad šitai būčiau išgirdusi dešimt metų anksčiau! Mano požiūris į savo moteriškumą būtų buvęs daug pozityvesnis!“
Tada Elizabeth parašė knygą mergaitėms ir jų mamoms „Kas vyksta mano kūne“. Ši knyga jau išleista septyniomis kalbomis. Gydytojos draugės įtikino ją paskaityti joms paskaitą knygos pagrindu. 1999 metais Miunchene Elizabeth pirmą kartą vedė seminarą mamoms. Po seminaro moterys paprašė tą pačią žinią perteikti ir jų paauglėms dukroms. Taip moteris pradėjo vesti seminarus mergaitėms.
Ir nors E. Raith-Paula neturėjo nei lėšų reklamai, nei būrio darbuotojų, programa ėmė plėstis. Vis daugiau mokyklų kvietė Elizabeth vesti seminaro mokinėms.
Netrukus mokyklos ėmė prašyti ir seminaro berniukams. Mat kol mergaitės buvo užimtos „Ciklo šou“, berniukams tekdavo sugalvoti kitą užsiėmimą. Be to, jiems buvo įdomu, apie ką kalbasi mergaitės. Taip atsirado ir seminaras „Agentai vykdo misiją“.
Šios programos Vokietijoje per keliolika metų stipriai išsiplėtė. 2016 metais seminarus „Ciklo šou“ ir „Agentai vykdo misiją“ šalyje išklausė 76 tūkst. vaikų. Nuo projekto įkūrimo iki 2017 metų pradžios „Mano vaisingumas yra svarbus“ renginiuose Vokietijoje dalyvavo daugiau kaip 600 tūkst. mergaičių, berniukų ir jų tėvų. Tai daugiausia moksleivius pasiekianti lytinio ugdymo programa. Vokietijoje šiuos seminarus veda kone 350 moterų ir per 80 vyrų.
Vokietijoje neseniai atliktas tyrimas parodė, kad seminare dalyvavusios mergaitės yra kur kas labiau patenkintos savo kūnu, žymiai rečiau nuogąstauja dėl pirmųjų mėnesinių ir lengviau išgyvena brendimo meto pokyčius nei šiame seminare nedalyvavusios jų bendraamžės (apklausta po 200 abiejų grupių mergaičių).
Šis projektas jau seniai peržengė Vokietijos sienas. Šiuo metu jis vykdomas ne vienoje valstybėje: Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Latvijoje, Dramblio Kaulo Krante, Mauricijuje ir net Kinijoje.
2012 metais E. Raith-Paula priimta į „Ashoka“ organizacijos – socialinių verslininkų tinklo – narius. Šiuo garbingu įvertinimu pagerbtas E. Raith-Paulos indėlis į inovatyvų socialinių problemų sprendimą.
Į genderizmo ideologijos, siekiančios ištrinti skirtumą tarp lyčių, inicijuojamas diskusijas projekto rengėjai nesileidžia. Galima kiek nori svarstyti, kad žmogaus lytį lemia ne biologija, o socialinis ugdymas, todėl žmogus gali pats pasirinkti savo lytį, bet tam, kad būtų pradėtas naujas žmogus, reikia vyro ir moters. Jų susitikimas sukuria didįjį Gyvybės stebuklą, kurio grožį ir siekiama perduoti vaikams. Nuostabu būti moterimi, nuostabu būti vyru, o kartu mes vienas kitą pratęsiame ir papildome.
Lietuvoje šių seminarų vedėjus rengia Natūralaus šeimos planavimo asociacija ir Lietuvos šeimos centras. Pirmieji lektorių mokymai įvyko pernai lapkritį. Buvo apmokyta beveik dvidešimt moterų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų.
Būsimiems seminarų vedėjams keliamas reikalavimas patiems pažinti savo vaisingumą, naudoti vieną ar kitą natūralaus šeimos planavimo metodą arba būti NŠP mokytoju. Turima planų šiais metais parengti bent keletą berniukų seminarų vedėjų.
Norintys gauti daugiau informacijos apie programą „Mano vaisingumas yra svarbus“ arba pakviesti „Ciklo šou“ vedėją į savo mokyklą, bendruomenę ar parapiją, gali rašyti adresu manovaisingumassvarbus@gmail.com. Seminarai mokami.
​
Straipsnis publikuotas iš www.magnificat.lt/geroji-naujiena-mergaitems-ir-berniukams-apie-vaisingumo-grozi/

2017m. lapkričio 23 dieną Lietuvoje viešėjo ir paskaitą skaitė garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos Ines Pelissie du Rausas (Inès Pelissié du Rausas). Sorbonos universiteto filosofijos mokslų daktarė ir penkių vaikų mama prancūzų kalba yra išleidusi net keturias viena kitą papildančias knygas apie paauglių lytinį ugdymą ir rengimą šeimai. 

„Lytiniame ugdyme mes turime du pasirinkimus: arba mokyti į savo lytiškumą žiūrėti tik kaip į žaisliuką ir malonumų oazę, arba mokyti vaikus ir paauglius kurti stabilius ir ilgalaikius santykius, kuriuose seksas būtų tikros meilės patvirtinimas. Jaunimas šiandien yra neretai nusivylęs savo tėvų, šeimos gyvenimu, savo pačių nesugebėjimu mylėti. Jie visi pripažįsta, kad norėtų išmokti mylėti bei būti laimingi santykiuose, tačiau tai jiems atrodo labai sunku, beveik neįmanoma. Mano pasiūlymas yra mokyti vaikus tokios jų kūno ir asmens sampratos, kuri padėtų jiems suprasti, kokie nuostabūs dalykai yra žmogiškasis orumas, prigimtis ir meilė.“
​
​http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-12-08-sorbonos-universiteto-filosofe-tevai-turi-buti-pirmieji-lytiskumo-ugdytojai/166967