MES RŪPINAMĖS VAIKŲ APSAUGA NUO LYTINIO SMURTO

​Vasario 27 d. 28 mūsų seminarų esami ir būsimi vedėjai dalyvavo Paramos vaikams centro seminare „Seksualinė prievarta prieš vaikus: atpažinimas ir reagavimas“, kurį vedė psichologė Ieva Daniūnaitė.

Kodėl mums tai svarbu?
Nes savo seminaruose turime galimybę vaikus pamatyti ypatingoje aplinkoje, situacijose, su kokiomis galbūt nesusiduria net vaikų tėvai ar mokytojai. Šilta, jauki, pasitikėjimo kupina atmosfera, intymi tema ir aiški informacija kartais vaikus paskatina atsiverti. Todėl mums svarbu mokėti atpažinti ženklus, kad vaikas galbūt patiria lytinį smurtą ar kitokią prievartą ir mokėti tinkamai į tai reaguoti.
Lektorės teigimu, 2019 metais vienokį ar kitokį smurtą patyrė apie 1 proc. Lietuvos vaikų (5122 vaikai).
PSO duomenimis, seksualinį smurtą per pirmuosius 18 savo gyvenimo metų patiria 1 iš 5 mergaičių ir 1 iš 13 berniukų.
Dauguma (bent 50 proc.) nukenčia savo artimoje aplinkoje.
Likę - dažniausiai nuo žmonių, turinčių su jais nuolatinį kontaktą (asmenų, dirbančių su vaikais). Ir tik apie 10 proc. nukenčia nuo visiškai nepažįstamų žmonių.

Nors dažniausiai vaikus lytiškai išnaudoja vyrai, moterys taip pat gali smurtauti šioje srityje.
Lytinis smurtas gali pasireikšti įvairiomis formomis: be prisilietimų (netinkamo turinio rodymas, skatinimas jį žiūrėti ir pan.), su prisilietimais (pvz., be reikalo liečiamos vaiko intymios vietos), su rimtais prisilietimais / įsiskverbimu, įtraukimu į pornografiją, įtraukimu į prostituciją.
Prievarta labai retai prasideda nuo žaginimo. Dažniausiai - nuo labai paprastų dalykų: dėmesio rodymo, santykio užmezgimo, išklausymo, meilumo, dovanėlių ir pan.

Aptarėme, koks vaikų elgesys gali išduoti, kad vaikas galbūt patiria seksualinę prievartą: vaikas seminare gali jaustis nepatogiai, būti tylus, atsiribojęs, nenorėti būti užkalbintas, nesileisti į santykį, stengtis neužmegzti akių kontakto, sėdi pusiau nusisukęs nuo lektoriaus, susigūžęs. Kartais tam tikrose vietose vaikas išbąla, sulaiko kvėpavimą. Kartais atvirkščiai, reaguoja labai entuziastingai, kikena, nori dalintis patirtimi, pornografinių svetainių pavadinimais, rankomis demonstruoja lytinio akto judesius. Neretai vaikai, turintys pornografijos ar netinkamo supažindinimo su lytiškumu patirties, daug kuo, o ypač lytiniu aktu, šlykštisi: „Aš niekada to nedarysiu“, „nenoriu būti moteris“, „nenoriu suaugti“.

Prievartą gali signalizuoti specifiniai, pasikartojantys, vaiko amžiaus neatitinkantys klausimai, seksualizuotas elgesys (viešai, įkyriai liečia savo intymiąsias vietas arba jas net žaloja, seksualiai liečia kitus žmones, seksualiu elgesiu išreiškia agresiją).

Kaip jaučiasi vaikai, patiriantys seksualinę prievartą? Dalis jaučia stiprią gėdą, (neretai peraugančią į smalsumą), pasišlykštėjimą, baimę, jausmą, kad yra apgaudinėjami, baimę, kad prievartautojas įvykdys vienokius ar kitokius grasinimus, kaltę, skolos jausmą, baimę, kad nukentės artimi žmonės, subyrės šeima („mane pasodins į kalėjimą, o tave atiduos į vaikų namus“). Bet įdomu tai, kad dalis nieko panašaus gali nejausti, nes gali net nesuprasti, kad vienoks ar kitoks elgesys su jais nėra normalus. Tai labiau būdinga mažesniems vaikams, ypač, jei prievartą patiria iš artimo žmogaus. Jausmai gali būti sumišę - iš dalies gėda, iš dalies malonumas. Galbūt iš suaugusio žmogaus gauna dėmesį, patvirtinimą, ryšį.
Vieno požymio nepakanka padaryti išvadoms, bet net ir vienas specifinis požymis turi atkreipti dėmesį.
Skaičiuojama, kad bent 30 proc. vaikų niekam neatskleidžia savo paslapties. Iš tų, kurie pasipasakoja, apie 75 proc. prasitaria netyčia.

Todėl suaugusiam žmogui, kuriam vaikas prasitarė, yra be galo svarbu sureaguoti tinkamai. Visų pirma, turime išlikti ramūs, kad vaikas su mumis jaustųsi saugiai. Vaiko žodžių nekvestionuoti, nerodyti savo abejonių. Net jei vaikas pasakoja apie įvykius, kurie vyko prieš ne vienerius metus (lytinio smurto aukoms būdinga neprasitarti ilgą laiką), arba skamba mažai tikėtinai (galbūt vaikas nemoka įvardinti to, kas įvyko, gal neturi žodžių tam tikriems dalykams apibūdinti).

Svarbu išgirsti, išklausyti, atliepti ir vaikui parodyti: tai, ką sakai, yra svarbu, rimta. Tu man rūpi.
O toliau aptarėme, kaip turėtų elgtis mūsų seminarų vedėjai, vaikus matantys tik vienkartiniame seminare. Neturime patys atlikti tyrimo ir apklausos, bet turime savo rūpestį perduoti toliau, atsakingiems asmenims: tėvams, mokytojams, socialiniams darbuotojams, mokyklos psichologams, o gal, pagal situaciją, net policijai ar vaiko teisių apsaugos tarnybai. Ne įtarimus, bet susirūpinimą konkrečiu elgesiu, apie vaiko savijautą.
​
Mes neprivalome to daryti, neturime jokio imperatyvaus įpareigojimo stebėti vaikus ir reaguoti į įvairius ženklus. Bet jūsų vaikai mums rūpi.